Vytenio Jankūno pokalbis su Žibuokle Martinaityte Literatura ir Menas žurnale. 2017-01-06 nr. 3598.
Dvidešimt metų Niujorke gyvenantis tapytojas ir fotografas Vytenis Jankūnas neseniai surengė fotografijų instaliacijų parodą „Stuck on the Train“ Niujorke, Vašingtone, Vilniuje ir Taline. Su menininku kalbėjomės Čelsio rajone, garsėjančiame meno galerijų gausa.
Žibuoklė Martinaitytė: Įgijęs formalų dailininko išsilavinimą, fotografuoti pradėjai daug vėliau. Kaip įvyko šis pokytis? Juk tai dvi skirtingos meninės ir pasaulio matymo pozicijos, anot Susan Sontag, „tapytojas konstruoja, fotografas atskleidžia“.
Vytenis Jankūnas: Teisingai pasakyta. Nemėgstu balto lapo, ant jo nieko negaliu suregzti. Pradėti nuo nieko yra labai sunkus procesas, per daug kūrybinių kančių. Man neužtenka kantrybės, viskas greitai atsibosta arba staiga pasikeičia. Man labiau patinka dirbti, kai yra kažkoks pagrindas. Fotografuodamas paspaudi mygtuką ir jau kažką turi – tame kadre daug informacijos. Paskui pažiūri, kad nieko gero, ir išmeti. Pradėjus piešti ar daryti skulptūrą, eiti atgal jau beviltiška. O aš toks jau esu „pirmyn atgal, pirmyn atgal“. Vieną dieną man atrodo taip, kitą – kitaip.
Nesu profesionalus fotografas, todėl mano priėjimas – labiau kaip tapytojo. Nuotraukas komponuoju tarsi paveikslus, tad prie jų tenka nemažai padirbėti. Tai nėra kokia nors didžiulė kompiuterinė manipuliacija. Mano fotografijos atrodo labai natūraliai ir žmonės netgi nepastebi, jog jos sukomponuotos. Labai daug fotografuoju, vėliau išsirinktus kadrus sujungiu. Kartais juos pastumiu pirmyn ar atgal laiko atžvilgiu.
ŽM: Kaip pastumi kadrus laike, juk tai ne videodarbai?
VJ: Vienoje nuotraukoje panaudoju kadrus, padarytus skirtingu metu, todėl kai kurios vaizdo dalys tarsi pasistumia laike. Sakykime, fotografuoju traukinyje pusę valandos ir vėliau padarau vieną nuotrauką, turinčią detalių iš visos tos kelionės. Tada padarau keturias nuotraukas, kur tie laikai sumaišyti, todėl žmonėms tai keistai atrodo. Gyvi objektai tarsi užšąla, nejudantys objektai juda. Išeina savotiškos laiko mašinos.
ŽM: Esi linkęs režisuoti siužetus ar greičiau jie – atsitiktinumo ir sutapimų išraiška?
VJ: Traukinyje pasidarau kokį šimtą nuotraukų ir tada ieškau kokios nors idėjos. Žinoma, išsirenku geriausią kokybę, geriausią momentą ir tada pradedu kurti sceną. Viskas autentiška, nėra prikurtų, dirbtinių detalių. Neturiu darbų, sudurtų iš skirtingų scenų, tik laikas mistifikuotas. Kartais nuotraukos atrodo lyg surežisuotos, lyg būčiau sustatęs žmones. Kitas dalykas – kai nuotraukas atspausdinu didžiuliu formatu ir sujungiu – padidėja jų rezoliucija. Niekas net nepastebi, kad fotografuota „iPhone“, o ne profesionaliu fotoaparatu. Paėmus iš nuotraukų atskiras detales, viskas atrodo labai ryšku ir gimsta tokia „tikro daikto“ mistika. Nuotraukose dažniausiai vienas planas būna ryškus, kitas – „paplaukęs“ fone kaip kine. Todėl, jei viską padarai vienodai ryškiai, atsiranda iliuzija, kad tai kažkas tikra. Kai akis žvelgia į vieną objektą, ji elgiasi kaip aparatas – išryškina tą objektą, o visa kita mato lyg foną. Vėliau akis prisitaiko, juda į šonus ir pradeda matyti viską vienodai ryškiai. Fotografuoju į kairę, į dešinę ir į viršų ir kai viską sudedu, tada suprojektuoju, kad nebūtų plačiakampio objektyvo efekto. Niekas neiškraipyta, visos tiesios linijos atrodo kaip gyvenime ir sukuriamas įspūdis, kad žvalgaisi po tą vietą. Tai lyg plataus masto panorama, bet ne atsitiktinė.
ŽM: Minėjai, kad daugiausia fotografuoji su „iPhone“. Kaip pasikeičia kasdienybės matymas fotografuojant?
VJ: Šiais laikais labai sunku metro siautėti su kamera, todėl telefonas yra praktiškesnis. Reikia visada būti pasiruošus. Kartais pamatai kažką tikrai įdomaus ir tiesiog karštis trenkia galvon, kad tik neprašautum. Labai retai darau fotografavimo ekspediciją, viskas dažniausiai atsitinka pakeliui. Susiruošus fotografuoti specialiai, nieko neišeina. Kartais turiu tikslą ir laukiu. Bet tai tiesiog sugaištas laikas. O kai darai pakeliui, viskas vystosi natūraliai. Nėra įtampos. Taip ir fotografuoju – pamatau kažką ir staiga kyla mintis. Tas pats ir dėl tapybos. Paprasti žmonės objektus mato kaip utilitarinius – žmogų, stalą, kėdę. O tapytojas mato šviesą, taigi skiriasi pati matymo struktūra. Fotografijoje negali tiesiog nuspausti objektyvo mygtuko, nors žmonės sako: „Juk kiekvienas tą gali.“ Turi pamatyti tam tikrą šviesą.
ŽM: Koks tavo santykis su fotografijos subjektu? Ar turi kaip nors pažinti, prisijaukinti fotografuojamus žmones, ar gauni traukinio keleivių leidimą juos fotografuoti?
VJ: Viskas vyksta ekspromtu. Leidimo neklausiu. Visas mano darbas prarastų prasmę. Čia kaip gatvės fotografija, kur niekada neklausiama leidimo. Aišku, iškyla moralinis privatumo klausimas, ypač šiais laikais. Į tai žiūriu paprastai: savo misiją suvokiu tarsi metraštininko. Manau, kuo mažiau privatumo – tuo metraštis tikresnis. Visuomet prisimenu žymią nuotrauką, kurioje nuogas vaikas bėga nuo oranžinio debesies po Vietname amerikiečių numestos bombos. Feisbukas, rodos, ją išėmė, nes tai – vaikų pornografija. Dabar fotografas turėtų atsiklausti tėvų, ar gali nufotografuoti tą nuogą vaiką.
Jei žmonės nenori idiotiškai atrodyti, jiems ir nereikėtų išeiti į gatvę taip atrodant, nes juos ten mato daugybė žmonių. Kita vertus, nesistengiu žmonių pašiepti ar pajuokti, ir mano darbuose tai matyti. Nepabrėžiu, kad kas nors yra per storas ar per girtas, bet pateikiu viską labiau filosofiniu ar poetiniu lygiu.
ŽM: Sontag yra pasakiusi: „Fotografuoti – tai dalyvauti kito žmogaus mirtingume, pažeidžiamume ir virsme.“ Tavo pozicija – neutrali, tu fiksuoji, bet nevertini?
VJ: Į situacijas žiūriu kaip į meno kūrinius. Kaip olandų paveiksluose: sėdi kažkokie girtuokliai, prostitutės, žaidžia kortomis, ir tu sužinai, ką žmonės tais laikais valgė, kaip rengėsi, ką veikė. Tai buities metraštis ir kartu – puikus paveikslas. Menininkas galvojo, kaip nutapyti audinius, raukšles, ir neatrodo, kad jis norėjo ką nors pašiepti.
Neseniai videodarbe „J 2 Manhattan & Back 24-7-365 in HD Vol. 1“ siekiau atskleisti žmonių įvairovę. Garso takelyje specialiai parinkau ispanų kalbą, kad neatrodytų, jog čia Amerika ir visur – tik anglų kalba. Mažai kas žino, kad Kvinso rajonas, iš kurio keliauju į Manhataną, yra labiausiai diversifikuotas pasaulyje. Manoma, jog visame Niujorke vartojama per 200 kalbų, o pusė Niujorko gyventojų namuose šneka ne angliškai. Kvinsas puikiai parodo, kaip skirtingi žmonės gali sugyventi kartu. Nesakau, jog jie vienas kitą myli, bet susišneka, pažįsta vienas kitą ir pasitiki. Vyksta normalus, sakyčiau, netgi gana civilizuotas gyvenimas.
ŽM: Po neseniai vykusių JAV prezidento rinkimų, liberalius ir demokratiškus niujorkiečius akivaizdžiai užgulė juodi pesimizmo debesys, gatvėse juntama nerimastinga atmosfera, protestuojama. Ar tau, kaip fotografui, tokie dalykai įdomūs?
VJ: Išrinkus B. Obamą, buvo matomi dar didesni pokyčiai. Ypač juodaodžiai buvo sutrikę: negalėjo patikėti, kad taip gali būti. Į baltaodžius jie pradėjo žvelgti iš visai kitokios perspektyvos. Šių dienų rinkimai vėl sukėlė rasistinių neramumų. Mano manymu, konservatorių ir liberalų mąstymas iš esmės skiriasi, nes konservatoriai linkę į religiją. Visa, kas susiję su religija, su tam tikra dogma ir amerikietišku faith – ne šiaip tikėjimu, bet aklu tikėjimu, kai nesvarstai ir nedarai išvadų. Tokią struktūrą jie panaudoja ir savo politikoje. Kažką išsirenka ir tada juo tiki. O priešininkas demonizuojamas. Viskas yra tiesiog balta arba juoda.
Fiksuoti politines realijas – dar laikinesnis darbas. Esu fotografavęs judėjimą „Occupy Wall Street“, paskui dalyvavau parodoje. Nusivyliau aktualiais momentais, nes tam pačiam kadrui yra labai daug konkurencijos. Nuo to sumažėja tavo nuotraukų vertė. Todėl norisi surasti kažką savo. Tai, ką darau, taip pat turi konkurentų iš senesnių laikų. Bet aš dirbu visai kitais principais.
ŽM: Papasakok, kaip gimė ciklas „Stuck on the Train“, kurio siužetai paimti iš tavo kasdienio važinėjimo metro. Šalia fotografijų instaliacijos pirmąkart rodei ir videodarbą.
VJ: Kūrybą taikau prie savo kasdienybės. Turiu užsidirbti gyvenimui. Važiuodamas į darbą prisifotografuoju, darbe perkraunu nuotraukas į kompiuterį ir kažką iš jų kuriu. Per pietų pertrauką sutvarkau technines detales. Kaip barbė devyndarbė stumiu viską iš karto, nes kitaip nieko nebus. Tai, ką darau, pritapo prie mano gyvenimo būdo.
Parodos Taline kuratorius norėjo, kad eksponuočiau tą pačią parodą, kaip ir Vilniaus ŠMC. Man pasiūlė atskirą galeriją su atskiru įėjimu ir dviem kambariais. Viename kambaryje nusprendžiau rodyti didelio formato nuotraukų instaliaciją, o kitame – video. Kuratorius manimi pasitikėjo, nors tai dariau pirmą kartą. Taip galėjau parodyti dar daugiau nuotraukų visai kitame mediume – su veiksmu ir su garsu. Dabar turiu kitą mintį – pažaisti su televizoriais. Mano žmona dirba viešbučių versle, kur dažnai keičiami televizoriai, o panaudotus galima nusipirkti gana pigiai. Gruodį grupinėje parodoje lietuvių SLA galerijoje Niujorke video rodžiau per televizorius.
ŽM: Ką planuoji daryti su daugiau nei vienu televizoriumi?
VJ: Kiekvienas ekranas rodytų po animuotą nuotrauką. Gali būti trys televizoriai, iš trijų kanalų kuriantys vieną vaizdą. Televizorių menas egzistuoja nuo Namo June’o Paiko laikų, tik tada buvo naudojami klasikiniai televizoriai, o dabar plokščiaekraniai. Statiškas vaizdas gana nesveikas ekranui, bet jei pigiai gausiu televizorių, nebus gaila juos sudeginti. Užsiimti klasikiniu menu dabar yra prabangus malonumas.
ŽM: Iš praktinių paskatų atsirado ir tavo darbų serija „Where is My Fucking Experience“ – piešiniai ir tapyba ant laikraščių „The New York Times“, kuriuos, atvykęs į naują šalį, kasdien vartei ieškodamas darbo.
VJ: Laikraštyje „The New York Times“ spausdindavo darbo skelbimus. Pasiimdavau poros spalvų markerius ir braukydavau. Paskui iš to braukymo išėjo abstraktūs paveikslai. Nuo tada pradėjau naudoti laikraščius kaip medžiagą. Tai irgi ne naujas reiškinys, bet taip, kaip aš, niekas nedaro. Visuomet gaudavau sekmadienio laikraštį, kur būdavo įvairių skilčių: „Verslas ir finansai“, „Menas ir laisvalaikis“, „Nekilnojamasis turtas“. Žaidžiau su jomis, paskui užklijavau laikraščius ant drobės ir padariau didžiules instaliacijas. Seriją su darbo skelbimais ėmiau ir nutapiau ant drobės. Už ją gavau „New York Foundation for the Arts“ stipendiją, vėliau įvyko grupinė paroda Niujorko „Sotheby’s“ galerijos erdvėje. Tai buvo sėkmingas startas.
ŽM: Minėtieji darbai – gana skirtingos stilistikos. Galbūt tai – niujorkietiško gyvenimo išraiška?
VJ: Lietuvoje, remdamiesi senu mitu, tave nurašo, jeigu neturi stiliaus. Šiais laikais tai – atsilikimas. Stilius yra tam tikra vergija. Sakykime, muzikantai pasirašo sutartį su leidybos kompanija ir ši juos laužia daryti tą patį, ką darė anksčiau. Net jei jie nori ko nors kitko. Galerijose – toks pats teroras. Lietuvoje varžydavo kritikai, nes jei neturi gryno stiliaus, vadinasi, nežinai, ką darai. Niujorko modernaus meno muziejuje ar kitose galerijose kartais matai eksponuojamus skirtingus darbus, bet supranti, kad jie visi priklauso vienam menininkui. Vieni žmonės sistemingi, kiti – be sistemos, bet tai nereiškia, jog vienas yra menininkas, o kitas – ne. Eklektika yra šių laikų požymis. Kai kuriais istoriniais laikotarpiais atsiranda aiškių, stiprių stilistinių manifestų. Dabar taip nėra.
ŽM: Eklektiškas yra ir paties Niujorko meninis kontekstas. Kaip planuoji savo paties meninį vartojimą?
VJ: Niujorke visko tiek daug, kad tingiu susidaryti kokį nors planą. Pats esu eklektiškas, tad nueinu ir ten, ir ten. Visur, ypač muziejuose, tokia gera kokybė, kad visai nesvarbu, ką pamatai. Jeigu ir praleidi kokią parodą – nieko baisaus. Juk neįmanoma visko pamatyti! Svarbiausia – apsidirbti savo darbus. Ketvirtadieniais po darbo nueinu į parodų atidarymus Čelsyje. Per daugelį metų jau žinau, kurios galerijos geros, o kuriose nieko įdomaus nepamatysi.
ŽM: Kūrybą natūraliai įpini į kasdienybę, tad daugiau laiko specialiai tam ir neskiri?
VJ: Čia tik paruošiamoji stadija. Prireikia daug laiko dirbti susikaupus. Namuose turiu geras sąlygas, gerą ekraną. Savo studijoje „pritrinu kėdę“, o naujoje vietoje nuolat kažkas nervina. Įprastoje vietoje ateinu ir pradedu dirbti. Nemažai laiko iššvaistau į kairę ir į dešinę. Man sunku susikaupti, esu išsiblaškęs. Kai reikia daryti viena, darau kažką kita, ir atvirkščiai. Dėl to mažėja produktyvumas.
ŽM: Gal dėmesio nesutelkimas yra dabarties liga. Ar turi būdų, kaip su tuo kovoti?
VJ: Pradedu dirbti, įsitraukiu, ir tiek. Dirbant su fotografijomis būna mažiau nuobodžių stadijų. Nemėgau spausdinti ir ryškinti nuotraukų, kai pats tai dariau mėgėjiškai. Kol pasiruoši mirkymo indus, kol išdžiovini – man tas procesas visai nepatiko. Dirbi dirbi, kol išryškini nuotrauką, ir pamatai, kad – šūdas. O kiek laiko sugaišta. Labai nusivildavau. Didelis džiaugsmas buvo skaitmeninės fotografijos atsiradimas, kur iš karto pamatai rezultatą. Dabar atgimė senoji fotografija. Lyg ir ilgiau pagalvoji prieš nuspausdamas mygtuką. Bet jei nenori galvoti, tai ir negalvosi. Dėl to nebūtinai pagerėja meninė kokybė.
ŽM: Kokie tavo artimiausi kūrybiniai planai?
VJ: Dabar suaktyvinau gyvenimą, kaip sakoma Amerikoje, „paleidau kamuolį riedėti ir žiūrėsiu, kas bus“. Kol kas negaliu per daug išsiplėsti. Norint rengti daugiau parodų, reikia daugiau darbų, o jiems reikia laiko. Sugebėjau keletą savo fotografijų parduoti kolekcininkams, bet tai – ne nuolatinis pajamų šaltinis. Planuoju pratęsti esamų fotografijų ciklą ir dirbti su video.
ŽM: Idealiu atveju norėtum pragyventi iš kūrybos?
VJ: Būtų gerai. Idealiu atveju loteriją reikėtų laimėti. Jeigu kuri dėl pinigų, yra pavojus komercializuotis.
Ir laisvė tuomet ribota. Paradoksalu, kad norint turėti visišką kūrybinę laisvę, tenka paaukoti kitokią laisvę.
Atvažiavus į Niujorką išgaruoja visos romantikos. Atrodo, susirasi kokią galeriją ar prasimuši, bet paskui tenka rūpintis pragyvenimu. Kad papultum į kokią nors Niujorko galeriją, reikia itin stengtis. Geriausia turėti savo nišą. Neseniai rengiau parodas Lietuvoje, ŠMC, ir Taline – labai prabangioje vietoje. Amerikoje tokių sąlygų negaučiau. Esu darbus pristatęs Lietuvos konsulate Niujorke, bet ratas gana uždaras. Daugelis menininkų Niujorke neturi savo galerijų. O į tas galerijas, kurios eksponuoja prastus darbus, nesinori net eiti. Patalpos gali būti puikios, bet nesinori priklausyti tokiam kontekstui.
ŽM: Kontekstą išmano tik vietiniai meno vartotojai.
VJ: Bet tu ir esi to konteksto dalyvis. Tai, kas tau rūpi, ir yra kontekstas. Jeigu savęs nesukomercini, kontekstas tau svarbiausia. Jei eini į komercinę pusę – niekas nerūpi, svarbiausia yra parduoti. Tada visos priemonės tinka.
ŽM: Kokia nuotrauka ar greičiau vaizdinys tau įkūnija Niujorko kvintesenciją?
VJ: Gal pastatai su gaisrinėmis kopėčiomis ant fasado – toks unikalus vaizdas. Arba vandens rezervuarai ant stogų. Kartais žiemą pamatai karštą orą išleidžiančius kaminus viduryje gatvės. To niekur kitur nesu matęs.
Kalbėjosi Žibuoklė Martinaitytė
Niujorkas, 2016-11-15
On the cover: J 2 Manhattan #016
